2019-05-10

„Jeigu kambaryje matome pistoletą, kažkada jis turi iššauti,“ – tai ne apie veiksmo filmą, tai apie kūrybinį rašymą

„Jeigu kambaryje matome pistoletą, kažkada jis turi iššauti,“ – tai ne apie veiksmo filmą, tai apie kūrybinį rašymą pagrindinė nuotrauka

Inga Jagelavičiūtė, „Epale“ komandos narė, Vilniaus apskrities ekspertė

Man taip nutinka beveik visada, tačiau šį kartą atsisėdau rašyti su ypatingu nerimu. Kaip rašyti tekstą apie kūrybinio rašymo mokymus, kuriuose pati dalyvavau, o tai reiškia, kad turėjau bent kažko išmokti... Ar pavyks parašyti taip, kad būtų įdomu ir naudinga skaityti? Tada prisiminiau vieną iš taisyklių – negalvok, kad būtinai pasirodysi kvaila ir iš tavęs visi juoksis.

Rašymas niekada nebuvo ir nėra mano pagrindinė ar vienintelė veikla. Aktyviau rašyti, dalintis patirtimi, kalbinti kitus pradėjau būtent kartu su „Epale“ platforma. Tuo pačiu prasidėjo ir mokymasis, kaip tai daryti  taip, kad pačiai rašymas būtų smagus, kančių ir galvos skausmo nekeliantis procesas, o skaitantiems – įdomiai ir naudingai, ar bent jau maloniai praleistas laikas.

Kaip rašymą paversti malonia veikla sau ir tuo pačiu naudingai praleistu laku tiems, kas tai skaito? Į šį klausimą pabandysiu atsakyti pasidalindama tuo, ką pavyko suprasti mokantis kartu su „Epale“ kolegėmis žurnalistės, rašytojos, reklamos kūrybininkės ir režisierės Akvilės Kavaliauskaitės kūrybinio rašymo kursuose „Tekstai ir istorija“. Visos kartu mes čia klausėme Akvilės, galvojome apie savo jau parašytus tekstus ir bandėme rašyti „čia ir dabar“, pritaikydamos tai, ką išgirdome. Supratau, kad rašant tekstą profesinėmis temomis, galima ir netgi būtina vadovautis bendrosiomis istorijų rašymo taisyklėmis. Kiekviename savo tekste, kad ir apie kvalifikacijos tobulinimo vizitą, turime rasti herojų, kuris turi tikslą, susiduria su kliūtimis, jas įveikia bei įgyvendina savo siekius.

Nors „Epale“ platformoje visi rašome kaip specialistai specialistams, tačiau ir čia nebūtina kiekvienu atveju pasinerti į formalų, mokslinį stilių, naudoti profesionalams įprastą žodyną. Juk rašydami pirmiausia turime nepamiršti, kas įdomu kitiems suaugusiųjų švietėjams? O įdomu tai tas pats, kas jaudina žmones skaitant įvairiausius tekstus – meilė, pinigai, kultūrinis šokas, šlovė, pavojai ir sėkmės receptai. Todėl tekstuose suaugusiųjų švietimo tema verta rašyti apie andragogų ir besimokančiųjų bendravimą, sužinoti, kiek uždirba kiti, ar galima daugiau užsidirbti patiems, kaip andragogams sekasi kitose šalyse, kokių nesėkmių patiria kolegos ir ko galime iš to pasimokyti. O gal visus gali įkvėpti kitų sėkmingo darbo pavyzdžiai?

Rašydami apie savo patirtis gal net nepagalvojame, kad galime padėti skaitytojui atrasti save. Kai pasakojame apie mokymosi iššūkį, kurį įveikėme, naują metodiką, kurią išbandėme, gal tampame pavyzdžiu savo kolegoms ar besimokantiesiems. Todėl norėdami palikti gilesnį įspūdį, turime savo istoriją perteikti kuo įdomiau. Kaip ją parašyti kuo vaizdingiau? Akvilė patarė pradėti nuo trijų mitų apie vaizdingą rašymą paneigimo:

Pirmasis mitas – geriausiai viską apibūdina būdvardžiai. Būdvardžiai yra klišės ir teksto blogis. Vietoj to, kad rašytume „geras mokytojas“, galime parašyti: „mokytojas nuolat domisi, kaip mums sekasi“. Geriau vartokime daugiau veiksmažodžių ir norėdami perteikti mintis apie kvapą gniaužiančią panoramą ar šurmuliuojančią konferenciją, pagalvokime ir aprašykime, ką tiksliai matome, ar iš kur kyla šurmulys.

Antrasis mitas – tam, kad skaitytojas pajustų atmosferą, reikia aprašyti kiekvieną detalę. Iš tiesų, ilgi aprašymai – tai dar vienas blogis tekstuose. Žodžių istorijoje turi būti palikta tiek, kiek būtina, kad pasakytume tai, ką norime pasakyti. Kiek tų žodžių reikia? Pirmas atsakymas – lygiai tiek, kiek reikia veiksmui papasakoti. Galime vadovautis taisykle – „jeigu  kambaryje matome pistoletą, kažkada jis turi iššauti“. Antras atsakymas – pagalvokime, ar be to žodžio, sakinio, pastraipos istorija pasikeičia? Vadovaukimės patarimu, kaip aprašyti vaizdą: esamasis laikas padeda istoriją „priartinti“, nes „dabar“ yra visada arčiau skaitytojo nei „buvo“. Dar vienas patarimas – akcentuoti pokytį, nes istorijos esmė yra pokytis („Saulius į mokyklą grįžo keturiasdešimties ir tai pakeitė jo gyvenimą“.) Teksto vaizdingumą sustiprina analogija: vietoj sakinio „į renginį susirinko 10 000 žmonių“, galime parašyti „į renginį susirinko tiek žmonių, kiek talpina didžiausios Lietuvos arenos“.

Trečiasis mitas – tik  gražūs dalykai yra gražūs. Aprašant renginį, neverta pasakoti, koks jis buvo nuostabus, svarbu perteikti, ką naujo ten sužinojome, kokia dalyvavusių žmonių nuomonė apie jį. Jeigu viskas istorijoje yra tik teigiama, istorijos nebelieka. Kiekvienoje istorijoje nereikia ieškoti to, kas gerai, reikia rasti tai, kas įdomu.

Ko apskritai reikėtų vengti rašant istorijas? Patariama įžangoje nevartoti tokių frazių: „Ne paslaptis, kad...“, „Kaip sakė Paulo Coelho...“. Pradedant sekti istoriją reikia pradėti kaip įmanoma arčiau veiksmo. Neverta rašyti per ilgais sakiniais, įterpti daug nereikalingų žodžių, skliaustelių ir įterpinių, nesuprantamų ir sudėtingų terminų. Visa tai „apsunkina“ tekstą, mūsų istorija tampa „klampi“. Reikia išmokti vengti „medinių“ žodžių ir sakinių, tokių kaip: „pasak ekspertės“, „anot andragogo“. Rašant verta stebėti, ar mūsų tekste nesikartoja vienas ir tas pats žodis bei ta pati sakinio struktūra, kuri paverčia tekstą monotonišku.

Visos šios tiesos – tai tik maža dalis teorijos, patarimų, kaip išmokti parašyti įdomią istoriją. Labiausiai įsiminiau, kad „rašymas yra kalbėjimas raštu“. Pradėjus rašyti, geriausia įsivaizduoti, kad kalbi su žmogumi, galbūt savo draugu ar kolega. Tuomet pavyks išvengti klišių, sudėtingų terminų, ilgų sakinių. Tačiau „kalbėti“ reikia su žmogumi, kurį gerbi, tada kalba bus tvarkinga, o pasakojimas vertas to žmogaus dėmesio ir laiko.  Labai svarbu – nebijoti, negalvoti, kad niekam neįdomu, nesusitapatinti su tekstu, nemanyti, kad kažkas juoksis, „neužblokuoti“ savęs nusistačius, kad vis tiek nepavyks. Banalu, tačiau tiesa – klaidų darome, bet iš jų galime mokytis. Aš pati skaitydama šį savo tekstą, be kitų trūkumų, suprantu, kad vis dar nepavyksta išvengti ilgų sakinių. Dar nuo mokyklinio suolo laikų. O kaip sekasi rašyti Jums?

Akvilės Kavaliauskaitės rekomenduoti šaltiniai:

  • Robert McKee. „Story“.
  • Pete Barry. „The Advertising Concept Book“.
  • Scott Dikkers. „How to Write Funny“.
  • John Truby. „The Anatomy of Story“.
  • „Google“.
  • Č. Dikensas, Dž. Irvingas, R. Gary – klasikinio „storytelling“ pavyzdžiai.