2017-09-05

Kai nežinia tampa namais?

Kai nežinia tampa namais? pagrindinė nuotrauka

Mes, dvi Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos moksleivės Otilija ir Emilija, nusprendėme pasinaudoti „Erasmus+“ galimybėmis ir praleisti vasaros atostogas kitaip. Otilija yra Jaunimo Europos komandos narė, todėl nekilo daug sunkumų ieškant informacijos. Mūsų siunčiančioji organizacija – Panevėžio „Šviesos“ specialiojo ugdymo centras – padėjo tapti Europos savanorių tarnybos savanorėmis. Mūsų projektas „Learn from us. Grow with us. Aprende con nosotros. Crece con nosotros“ tęsėsi du mėnesius. Savanoriavome Albos organizacijoje Tàrregoje, Katalonijoje.

Albos organizacijoje dirbama su neįgaliais žmonėmis. Tai be galo didelė organizacija, vienijanti šimtus žmonių, čia vyksta labai daug įvairių veiklų. Kadangi mūsų savanorystė – trumpalaikė, buvome susikoncentravusios į darbą mokykloje su vaikais ir paaugliais. Kartais kelias valandas, kartais visą dieną ar, stovyklos metu, net ir visą parą leidome laiką su jais. Maitinome, žaidėme, prižiūrėjome, migdėme, vedėme į tualetą, ėjome į baseiną... ir tai ne pabaiga. Kartu juokėmės, o kartais ir baudėme. Kiekvienas vaikas yra unikalus, todėl pažinusios kiekvieną iš jų galėjome tinkamai elgtis, reaguoti į veiksmus. Žinoma, teko dirbti ir su vyresniais žmonėmis, tačiau tik dėl noro pamatyti kitą organizacijos pusę. Buvo labai smalsu, todėl suteikė ir šią galimybę. Visada turėjome žmones, į kuriuos galėjome kreiptis su bet kokiu klausimu, buvome šiltai priimtos, visi darbuotojai lydėjo mus šypsenomis!

„Visos užduotys projekto metu man buvo naujos, tačiau nuo pat pirmos dienos aš buvau laiminga. „It was new for me, but I really liked it,“ – iki šiol prisimenu savo atsakymą į klausimą, kaip sekėsi pačią pirmą dieną,“ – sako Emilija, sulaukusi vos 17 metų ir išvykusi savanoriauti, jauniausia 10 savanorių būry.

Otilija išvyko jau turėdama dirbo su neįgaliaisiais patirties, tačiau naujoje vietoje visuomet iškyla sunkumų: „Iš pradžių dirbti buvo sunku, nes nauja vieta ir tu nieko nežinai. Visai neįsivaizduoji nei ką, nei kaip daryti. Žinoma yra monitors, kurie padeda ir viską parodo, tačiau pirmą savaitę tu vis dar jautiesi nesavas. Bėgant laikui viskas pasidaro aišku kaip 2x2, o bėgant paskutinėms savaitėms darosi taip liūdna, nes viską reikės palikti“.

Otilijai labiausiai į atmintį įsirėžė prisiminimas iš paskutinės dienos mokykloje. Tai buvo ne tik paskutinė mūsų darbo diena mokykloje, bet ir paskutinė diena mokykloje vaikams prieš vasaros atostogas. Tai buvo viena iš jautriausių akimirkų, kai mes visi atsisveikindavome su vaikais. Prieš tai kiekvieną vakarą išlydėdavome juos namo, bet žinodavome, kad jie sugrįš čia rytoj. O tą vakarą akyse kaupėsi ašaros, nes supratome, kad tai paskutinis kartas, kai matome vaikus, su kuriais dirbome.

Būdamos toli nuo savo tėvynės, nepamiršome jos. Nepraleidome puikios progos garsinti savo šalį. Projekto Tàrregos paaugliams metu pristatėme Lietuvą! Pasitelkėme išmaniąsias technologijas – sukūrėme interaktyvią viktoriną, parodėme filmuką apie Lietuvą. Be to, vaišinome lietuviškais skanėstais bei mokėme šokti liaudies šokį. Manau, vietinius sudominome ir ateityje jie aplankys mūsų šalį.

Kita šio projekto pusė – 2 mėnesiai kitoje šalyje, nuostabus oras, skanus maistas, būrys naujų žmonių, pramogos ir kelionės. Ši pusė projektą iškėlė į neregėtas aukštumas! Be savanorių ir koordinatorių, taip pat be padėjėjų nebūtų tokios atmosferos. Ca n'Aleix rezidencija tapo tikraisiais namais, į kuriuos grįžti po darbo taip jauku ir gera. Savanoriai ir padėjėjai tapo draugais, su kuriais ne tik kartu dirbi, bet ir leidi laisvalaikį. Labai smagu, kai gali mokytis iš kitų, kartu su jais įveikti iššūkius, spręsti problemas. Kultūriniai, religiniai skirtumai tikrai gali vienyti žmones. Ar laimingas, ar liūdnas – savanoriai visada būdavo šalia. Turėjome laisvų dienų, kurių neleidome veltui – pramogavome baseine, iškylavome parke, keliavome.

Abi džiaugiamės ir nei kiek nesigailime dėl tokio savo pasirinkimo. „Niekada negalvojau, kad savanorystė ir nauja kultūra taip gali pakeisti žmogų. Pasikeičia ne tik mąstymas, bet ir gyvenimo būdas. Po dviejų mėnesių, praleistų Katalonijoje, tapau kantresnė, atkaklesnė. Taip pat pripratau prie ramaus ir lengvo gyvenimo būdo, juk niekur nereikia skubėti!“ – Otilija.

„Savanorystė buvo geriausias sprendimas mano gyvenime, vienareikšmiškai!! Jei kas nors paklaustų, ar važiuosiu savanoriauti dar kartą, nė nedvejojus atsakyčiau: žinoma! Nežinau, ar grįžčiau į tą pačią asociaciją, ar rinkčiausi kitą, ar vykčiau į Kataloniją, o gal į šiaurės Ispaniją. Bet viena žinau – savanoriauti dar vyksiu, tik kitą kartą keliausiu 10 mėnesių!“ – Otilija.

„Esu be galo laiminga, tik ar gali būti kitaip? Juk tai buvo ne tik geriausios vasaros atostogos, bet ir nuostabiausi 2 mėnesiai mano gyvenime! Keliaudama po Kataloniją sutikau naujų žmonių, iš kurių pasisėmiau idėjų ateičiai. Esu įsitikinusi, kad savanoriausiu antrą kartą, nes tai vienas geriausių savęs tobulinimo ir pažinimo būdų,“– Emilija.

Dėkojame tiek siunčiančiajai, tiek priimančiajai organizacijai už pagalbą bei puikų laiką. Siūlome ir kitiems naudotis „Erasmus+“ suteikiamomis galimybėmis ir išbandyti save bei padėti kitiems!

Europos savanorių tarnybos savanorės Otilija ir Emilija