Augustė Paulauskytė – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Italistikos ir romanų kalbų studentė. Pavasarį keturis mėnesius ji praleido „Erasmus+“ mainuose Trento universitete, Italijoje. Augustė serga cerebriniu paralyžiumi, dėl kurio merginai judėti padeda vaikštynė arba vežimėlis. Dėl to kelionę teko apgalvoti kruopščiau, tačiau tai nesutrukdė patirti vieno įsimintiniausių nuotykių.
Kas tave motyvavo dalyvauti mainuose?
Didžioji paskata buvo noras patobulėti. Norėjau gerai išmokti italų kalbą ir po studijų tikrai gerai kalbėti. Visos stipriausios mano kurso studentės vyko į „Erasmus+“ mainus. Tai padaryti skatino ir dėstytojai, nes neįmanoma gerai išmokti kalbos, tiesiog studijuojant. Be to, VDU turime per mažai paskaitų ir akademinių valandų, skirtų kalbos mokymuisi.
Kodėl pasirinkai būtent Trento universitetą?
Galvojau grynai apie strateginius dalykus. Reikėjo, kad tiek miestas, tiek universitetas būtų pritaikytas pagal mano poreikius. Aukštosios mokyklos paieškos užtruko netgi tris mėnesius, tačiau atlikau visus namų darbus. Išsiaiškinau, koks yra pritaikomumas universitete, mieste, viešajame transporte, kokias apgyvendinimo sąlygas gali man pasiūlyti. Domėjausi ir studijų kokybe. Norėjau į tokį universitetą, kur nebūtų nei per lengva, nei per sunku.
Kaip atrodė tavo pasiruošimas mainams?
Truputį užtruko, kol susisiekiau su universitetu. Išsiunčiau jiems du laiškus, tačiau tik įsikišus VDU administracijai gavau atsakymą. Mano pasiruošimas neapsiribojo tik formaliais dalykais. Turiu tokį draugą, kuris manimi visada labai tiki. Jis išmokė mane naudotis viešuoju transportu. Iš tikrųjų, jei nebūčiau išmokusi važiuoti autobusu, nebūčiau ir išvažiavusi į mainus. Būtent tai man parodė, kad galiu kur kas daugiau, nei galvoju. Kartais reikia tiesiog išdrįsti pabandyti, tik taip suprasi, ką iš tikrųjų gali.
Ar turėjai kokių nors baimių?
Niekada negyvenau viena, negaminau maisto, nes visada šalia turėdavau žmogų, kuris man padėdavo. Pavyzdžiui, parduotuvėje Lietuvoje pati apsipirkusi buvau tik kelis kartus, todėl reikėjo daug drąsos įtikinti save, kad galėsiu gyventi savarankiškai. Ir turbūt labiau nei aš pati bijojo mano sesė, todėl šeimai pranešiau tik tada, kai buvau visiškai pasiruošusi. Tiesiog pasakiau: „Aš išvažiuoju!“
Kuo buvimas ten skyrėsi nuo studijų VDU, gyvenimo Kaune?
Mano fakultetas buvo visiškai pritaikytas pagal mano poreikius. Gyvenau bute, kur durys atsidaro vieno mygtuko paspaudimu – tokio pritaikymo lygio dar nesu mačiusi! Universiteto administracija buvo visada pasiruošusi man padėti. Kai įtariau, kad galiu būti užsikrėtusi COVID-19, jie nuolat domėjosi, kaip mano sveikata, parašė numerį, kuriuo skambinti, bet aš juo nepasinaudojau. Čia taip pat gaunu man visą reikalingą pagalbą, fakultetai, kuriose mokausi, atitinka mano poreikius. Na, gal tik apgyvendinimo sąlygos Trente buvo geresnės.
Kalbant apie pačias studijas, Trento universitete ir VDU jos skiriasi. Pirma, krūvis didesnis, reikia papildomai skaityti knygas, kurios įeina į studijų dalyko programą, nes paskaitose aptariami tik esminiai dalykai ir galima pasidaryti gerą santrauką, o to egzaminui išlaikyti nepakanka. Antras skirtumas – egzaminai paprastai vykdavo žodžiu ir nulemdavo viską, nes kitų atsiskaitymų semestro metu nebuvo. Skirtumai nėra blogai – tiek studijos VDU, tiek Trento universitete turi savų privalumų ir trūkumų. Tiesa, mano nuomone, VDU krūvis kartais tikrai galėtų būti didesnis ir kalbų studijos egzaminai galėtų būti ne tik raštu, bet dažniau žodžiu, nes norėtųsi, kad kalbėjimo praktikai ir jos įgūdžių įvertinimui būtų skiriama daugiau dėmesio. Kita vertus, gera, kad VDU egzaminai nelemia tiek daug, nes kai egzaminas lemia viską, tai irgi nėra šaunu, nes tai reiškia, kad viena ar kelios dienos nulemia visą tavo darbą semestro metu.
Koks buvo įsimintiniausias momentas studijuojant Italijoje?
Išvykus su programa „Erasmus+“, pakeitus aplinką, susipažinus su įvairiais žmonėmis, neišvengiamai patiri daug naujų dalykų, nuotykių, sukuri prisiminimų, kurie vėliau kelią liūdesį, sukeltą nostalgijos, priverčia nusišypsoti ir nusijuokti. Būtent dėl šios unikalių patirčių gausos ir sunku įvardyti vieną pačią įsimintiniausią akimirką, bet turėjau kelias, kurios man įsiminė labiausiai.
Viena iš jų buvo, kai iš tikrųjų Trente pasijutau kaip namie. Pažvelgiau į grindinį. Lijo lietus. Tai tikrai nebuvo pati geriausia diena pasivaikščiojimui. Bet visgi žmonės šnekučiavosi susibūrę po skėčiais, važiavo dviračiais. Miestas atrodė gyvas. Atsimenu, kaip mes ėjome su drauge ir netikėtai vienas dviračiu važiavęs vaikinas sustojo ir paslaugiu tonu paklausė: „Vuoi una mano?“. Lietuviškai tai reiškia: „Gal tau reikia pagalbos?“. Mums jos nelabai reikėjo, taigi atsisakėm. Bet mums abiem tai paliko šiltą jausmą širdy, pakėlė nuotaiką ir privertė dar labiau žavėtis italų paslaugumu ir draugiškumu. Kitas mėgstamiausias mano prisiminimas – kai mus, mane ir ESN studentę, pavėlavus į traukinį ir atvykus vėliau, „Erasmus“ studentai pasitiko su ovacijomis ir šūksniais. Tai buvo turbūt vienas entuziastiškiausių sutikimų mano gyvenime.
Ką pasakytum studentui, kuris nori dalyvauti „Erasmus+“ mainuose, tačiau abejoja dėl savo negalios ar kitų priežasčių?
Pirma, jeigu gali, tikrai važiuok. Jeigu abejoji, tai savaime suprantama, bet manau, kad viskas įmanoma, viskas turi išeitį, tik reikia domėtis ir susirasti visą reikiamą informaciją. Gal tau tikrai reikia tokios patirties, kad taptum savarankiškesnis, kad suprastum, kad gali.
