Lietuviams, kaip ir visoms pasaulio tautoms, pragyvenimo šaltinius nulėmė krašto gamta. Pagrindiniai pragyvenimo šaltiniai ir prekybos produktai buvo gaunami iš žemdirbystės, gyvulininkystės, medžioklės, žuvininkystės, bitininkystės. Iki XX a. vidurio lietuviai gyveno, kaip šiandien sakoma, tvarų gyvenimo būdą.

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas žodį ,,tvarus“ aiškina kaip patvarų, tvirtą,  pastovų, nekintamą, turintį imunitetą, ištvermingą, atsparų, ilgai trunkantį, nepraeinantį, kuriamą, tveriamą.  Šiandienos leksikone turime sąvoką ,,tvarus vartojimas“, kuriai suteikta platesnė prasmė, apimanti daug žmogaus gyvenimo sričių: tai ir plastiko atsisakymas, daugkartinio naudojimo priemonių naudojimas, atliekų mažinimas, greitos mados atsisakymas, stabilus, sveikas gyvenimo būdas, energiją tausojantys produktai, daiktai bei paslaugos ir pan.                          

XX a. pabaigoje žmonės susivokė, kokioje pasibaisėtinoje situacijoje atsidūrė mūsų pasaulis. Tarša, visuotinis atšilimas – kasdienės žmogaus veiklos, darančios didžiulę įtaką gamtai, rezultatas. Tai susiję ne tik su verslu ir gamybos procesais, bet ir su piliečių įpročiais bei politikų sprendimais. 

Pasaulio gamtos fondo generalinio direktoriaus James P. Leape žodžiais tariant, „jei mūsų poreikiai planetai augs tokiu pat greičiau, tai 2030-ųjų viduryje, norint juos patenkinti, mums reikės antros tokios pat planetos“. Pasaulio žmonių ateitis priklauso nuo to, ar  pasieksime tris tikslus: gerovės kūrimo, socialinės sanglaudos ir aplinkos apsaugos.

Europos Sąjungos tvaraus vystymosi strategija apima visus aspektus – nuo medžių kirtimo būdų iki mūsų elgesio su senyvais žmonėmis. Kad išspręstume šiandien kylančias problemas, turime gaminti ir vartoti kitaip. Turime kurti daugiau vertės mažesnėmis sąnaudomis, mažesne kaina ir daryti minimalų poveikį aplinkai. Reikia pasiekti daugiau naudojant mažiau.

Ką konkrečiai galime  padaryti MES – aš, tu, mano ir jūsų šeima? Viskas prasideda nuo mažų ir, atrodo, nereikšmingų dalykų:

  • nesukurti šiukšlių – savo atliekas sutvarkyti, pakuotes rūšiuoti, ką galima, kompostuoti;
  • pirkti maisto produktus nenaudojant plastikinių pakuočių: iš senų marškinių, užuolaidų pasisiūti maišelius produktams;
  • nepirkti greitos mados prekių: savo drabužiais keistis su šeimos nariais, giminėmis, draugais;
  • daiktus prikelti antram gyvenimui: perdažyti suolą, stalą ir pan., kurie dar ilgai tarnaus ir saugos šeimos aurą. Jei daiktas nebereikalingas, pasiūlyti jį kažkam kitam.

Įgyvendinant projektą „Sustainable Attitude For Environment in Adult Education” partneriai iš Nyderlandų Karalystės dalyvavo kasmetinėje Daiktų dienos akcijoje. Olandai mielai išneša nenaudojamus daiktus į kiemą ir bando parduoti kaimynams. Nenaudojamus, nedidelius daiktus karts nuo karto iš gyventojų surenka sendaikčių parduotuvė. Savivaldybė palaiko šią akciją, skiria maišus, o gyventojai sutartą dieną juos pastato savo kieme, kad būtų paprasta surinkti.

Didelius nereikalingus daiktus (lovas, kėdes, televizorius ir kt.) žmonės gali išvežti į sąvartyną, tačiau už tai reikia papildomai mokėti, todėl atidavimo nemokamai dar geros būklės daiktų pasiūla yra didelė. Mieliau yra atiduoti, parduoti, o nepavykus – nunešti į sendaikčių parduotuvę, negu mokėti už nereikalingo daikto atidavimą sąvartynui.

Lietuvoje džiaugiamės tvarios sodininkystės ir daržininkystės veikla. Miesteliuose, soduose jau dažnai matome dėžes su agurkais, pomidorais, obuoliais, kriaušėmis ir užrašu – ,,Vaišinkitės“. 

Tvarus vartojimas – tai   mūsų vaikų ir anūkų ateitis, siekis, kad jie galėtų augti švaresniame ir darnesniame pasaulyje, kad išėję į mišką nerastų sumestų šiukšlių. Kokias priemones, strategijas turėtų skleisti suaugusiųjų švietėjai, politikos formuotojai, kad atsakingas vartojimas taptų kasdieninio gyvenimo būdu.