Medijų raštingumas – tai ne tik gebėjimas suprasti medijomis perduodamą turinį, jį interpretuoti, vertinti ir kurti, bet ir efektyvi priemonė, įgalinanti piliečius, didinanti jų sąmoningumą ir padedanti įveikti dezinformacijos kampanijų bei netikrų naujienų, skleidžiamų per skaitmeninę žiniasklaidą, poveikį.

Nors medijų raštingumas Europos Sąjungoje ir pasaulyje pripažįstamas kaip labai svarbus šiuolaikinės visuomenės gebėjimas, mūsų patirtis rodo, kad suaugusiųjų švietėjų darbas šia tema nepakankamai sistemingas. Trūksta nuoseklaus medijų raštingumo ugdymo, ypač tarp suaugusių besimokančiųjų, skatinant kritinę mintį ir plėtojant organizacinę kultūrą. Kodėl? Priežastys kelios:

  • Pirma, ilgą laiką buvo akcentuojamas medijų raštingumo ugdymas bendrojo ugdymo ir aukštosiose mokyklose.
  • Antra, visapusiškai ugdyti medijų raštingumą sudėtinga: suaugusiųjų švietėjai turi įgyti reikiamų žinių ir įgūdžių, o galimybių išmokti profesionaliai mokyti medijų raštingumo stinga.
  • Trečia, neformaliojo suaugusiųjų švietimo srityje medijų raštingumas buvo susiaurintas iki skaitmeninio raštingumo. Suaugusiųjų švietėjai buvo raginami mokyti naudotis skaitmeninėmis priemonėmis, supažindinti su virtualiu pasauliu.
  • Ketvirta, kalbant apie besimokančiuosius, buvo apsiribojama daugiausia sunkumus patiriančių visuomenės grupių medijų raštingumo ugdymu (senjorai, bedarbiai, romai, gyvenantys atokiose vietose ir pan.). Tuo tarpu tėvai (seneliai), kaip atskiros medijų raštingumo auditorijos, Europos Sąjungos mastu iki šiol buvo nepakankamai akcentuojamos.

Kodėl šiandien taip svarbu visuotinai ugdyti tėvų (senelių) medijų raštingumą? Tėvų pareiga – rūpintis vaikų gerove, o šiandienos pasaulyje ji, kaip niekada anksčiau, priklauso ir nuo medijų raštingumo, gebėjimo kritiškai vertinti medijų, ypač skaitmeninių, turinį. Tai, kaip vaikas naudosis medijomis už šeimos ribų, didele dalimi priklauso ir nuo to, kaip medijos naudojamos jo šeimoje. Medijų raštingumas šiandien labiau nei bet kada yra šeimos reikalas, o tėvai (seneliai) turi gauti visą reikiamą pagalbą šioje srityje.

Daugelis tyrimų, taip pat mūsų pačių duomenys, atskleidžia, kad tėvai negeba nuolat nuosekliai bendrauti su savo vaikais apie medijų turinį. Iš kitos pusės, pasak tyrimų, tėvai gali būti reikšmingi tarpininkai tarp savo vaikų ir medijų, o medijų raštingumo programos, skirtos tėvų kritinio mąstymo bei medijų raštingumo įgūdžiams plėsti, gali veiksmingai keisti vaikų reakciją į žiniasklaidos poveikį. Tyrimai ir mūsų patirtis leidžia tikėti, kad tėvai, stiprindami savo kritinio mąstymo bei medijų raštingumo gebėjimus, gebės padėti ir savo vaikams ir kurs su jais tinkamus, prasmingus emocinius, psichologinius ir socialinius santykius. Tėvų įsitraukimas į medijų raštingumo ugdymą(si) gali papildyti mokyklose vykdomas prevencijos programas, pavyzdžiui, padėti sumažinti kenksmingų medžiagų (alkoholio, tabako, narkotikų) vartojimo riziką, stiprindami tarpusavio bendravimą, stebėdami jų elgesį, kurdami teigiamas normas ir lūkesčius, modeliuodami sveiką elgseną.

Štai todėl, siekdama kompleksiškai spręsti medijų raštingumo klausimą, projekto APRICOT (žr. straipsnio apačioje) tarptautinė partnerių komanda ėmėsi kurti dvi mokymų programas. Pirmoji, skirta suaugusiųjų švietėjams, kurie nori ir turi įgyti reikiamų įgūdžių mokyti tėvus (senelius) medijų raštingumo, naudojant kritinio mąstymo metodus. Antroji, orientuota į tėvų (senelių) auditoriją ir remdamasi tyrinėjimu grįsto mokymosi bei kritinio mąstymo metodais, lengvai bei žaismingai mokys tėvus ir vaikus, senelius ir jų anūkus medijų raštingumo, įtraukdama į šį procesą visą šeimą. Siekiame padėti vaikams saugiai, prasmingai ir išmintingai naudotis žiniasklaidos priemonėmis (įskaitant skaitmenines) ir taip ugdytis kritišką požiūrį bei įpročius.

Šių metų sausio pabaigoje pirmoji programa jau išbandyta tarptautiniuose suaugusiųjų švietėjų mokymuose. Per tris intensyvių mokymų dienas dalyviai apžvelgė skirtingų šalių patirtį ir pažangą medijų bei skaitmeninio raštingumo srityje, analizavo kritinio mąstymo įrankius. Dirbome tarptautinėse grupėse ir praktiškai taikėme kritinio mąstymo metodus skirtingose temose, kurias pristatė projekto šalių partnerių komandos: „Moralinės dilemos šiuolaikiniame pasaulyje“ (Lietuva), „Klaidinanti informacija ir dezinformacija“ (JK), „Saugumas ir privatumas internete“ (Vokietija), „Informacija grįsti sprendimai“ (Ispanija). Grupių veikla „Kas yra mūsų pirkinių krepšeliuose? Kokios šio produkto sudedamosios dalys? Ar jie saugūs sveikatai ir/ar aplinkai?“ sukėlė tikrą debatų audrą, o dalyviai išbandė savo kritinio mąstymo galimybes ir ribas.

Įvaldėme ir naujas nuotolinio mokymo(si) technologijas: Padlet (virtuali prisistatymų bei nuomonių lenta), Miro (interaktyvi lenta, skirta bendram nuotoliniam darbui, pvz., minčių lietaus idėjoms fiksuoti, grupuoti, apibendrinti). Praktikavomės Kahoot, spręsdami įvairius testus. Taip sudėtinga, dažnai gana nuobodi tema „Saugumas ir privatumas internete“ virto dinamišku,  įtraukiančiu žaidimu, o žaismingai pateikti faktai puikiai įsiminė. Mokymai baigėsi vertinimu, kuriame suaugusiųjų švietėjai grupėse reflektavo, kaip panaudos programą suaugusiųjų mokyme, dalinosi idėjomis, kaip tobulinti pateiktas metodikas ir veiklas.

Priešakyje dar laukia netrumpas darbas: tobulinsime suaugusiųjų švietėjų programą, išbandysime medijų raštingumo ugdymo programą tėvams (seneliams), analizuosime mokymų metu gvildentą temą „Kaip istorijos gali padėti mokytis“ ir kūrybinių dirbtuvių „Kaip sukurti įdomią ir įtraukiančią istoriją“ rezultatus. Ši medžiaga ir įgyta patirtis taps dar vienu, jau trečiu, projekto produktu – APRICOT istorijomis, kuriose suaugusiųjų švietėjai ir tėvai (seneliai) dalinsis savo patirtimis iš profesinės praktikos ar taikant įgytas kritinio mąstymo bei medijų raštingumo žinias šeimose. Tačiau jau dabar matome, kokia laukta ir reikalinga yra rengiama medžiaga.

Daugiau informacijos šia tema: