Paprastai manoma, kad mokytojas – tai žmogus, kuris jau viską žino, ir jam mokytis nereikia. Tačiau šią stereotipinę nuomonę gali paneigti Vilniaus Gabijos gimnazijos mokytojos, kurios, stebėdamos ir pačios vesdamos pamokas Salonikuose, rado ir ko pasimokyti.

Pirmoji pamoka: inovatyvūs mokymo(si) metodai – mokymo(si) kokybės gerinimas

Šiandien mokiniai pirmenybę teikia internetinei erdvei, dalykinę pamokos medžiagą palikdami nuošalėje –  juk minėtoje erdvėje žaibiškai kintanti informacija yra patrauklesnė. Tačiau mokymo(si) situacija gali pasikeisti, jei dalykinę informaciją pateiksime pasitelkę moderniąsias technologijas. Jos padės sudominti mokinius, o tinkamai parinktas, šiuolaikinę situaciją atitinkantis turinys taps suprantamesnis. Tuomet ir mokinių pažangos laukti ilgai nereikės. Šią tiesą patvirtino Salonikuose vesta ekonomikos pamoka. Pažiūrėję trumpą dokumentinį filmuką apie viską praradusį žmogų, pasvarstę, ar lengva būtų gyventi gatvėje, mokiniai suprato, jog planuoti savo išlaidas svarbu.

Antroji pamoka: te mokymosi priešai taps draugais ir pagalbininkais

Manoma, kad internetas – mokymo(si) priešas. Liaudies išmintis teigia, kad geriausia priemonė įveikti priešą – su juo susidraugauti. Dėl to reikia internetą paversti pagalbininku: skirti mokiniams užduočių, kurioms reikalinga informacija yra būtent internete. Vienintelis mokytojo rūpestis – pamokyti pasirinkti tinkamus informacijos šaltinius. Tokios kokybiškos informacijos prireikė graikų mokiniams integruotų (anglų – lietuvių – matematikos bei ekonomikos) pamokų metu. Jie turėjo planuoti gautą virtualią kelionę į Lietuvą: rasti lankytinus objektus, pasirinkti viešbutį ar svečių namus apsigyventi, apskaičiuoti būsimos kelionės išlaidas ir apgalvoti, kaip sužinos reikalingiausią informaciją lankytinos šalies kalba. Tinkamai atlikti užduotį padėjo būtent internete esanti informacija, tad mokinių kelionės pristatymas buvo įdomus ir informatyvus.

Trečioji pamoka: moku į(si)vertinti – moku ir mokytis

Jei žmogus gali pamatyti ir suprasti, kur klydo, tai kitą kartą, tikėtina, klaidų nekartos. Deja, taip į(si)vertinti gali ne kiekvienas. Todėl vesdamos pamokas Graikijoje, mokytojos vertinimui skyrė daug dėmesio ir  naudojo net keletą į(si)vertinimo priemonių – „Mentimeter“, „Study Stack“, šviesoforą bei klausimus – atsakymus. Šios priemonės padėjo suprasti, jog galima sutaupyti pamokos laiko bei gauti reikiamos informacijos apie visų mokinių įsitraukimą į darbą. Svarbu tik apgalvoti kryptingus ir aiškius klausimus, į kuriuos mokiniai, naudodamiesi išmaniosiomis technologijomis, atsakytų vos per porą minučių. Tada mokytojui beliktų peržvelgti atsakymus numatant kitos pamokos tikslus.

Ketvirtoji pamoka: žinau, kiek daug dar nežinau

Siekiant profesinio tobulėjimo, svarbus glaudus mokytojo ir mokinio ryšys. Jei toks užmezgamas, tai ir rezultatas bus pasiektas. Svarbu parodyti, kad nei vieni, nei kiti (ypač mokytojai) nėra visažiniai. Šiuolaikiniai mokiniai linkę kiek pervertinti savo jėgas, o visažinio ir neklystančio mokytojo autoritetas taip pat varžo. Tokiu atveju jie arba vengia dalyvauti pamokoje, arba bando ginti savo poziciją, stengdamiesi „įveikti“ mokytojo autoritetą. Tad didžiausias pamokos atradimas – ieškoti ir tyrinėti kartu. Kaip tik į matematines paieškas ir kvietė matematikos mokytojos, skatindamos kartu perprasti trupmenas. Mokiniai turėjo padėti mokytojoms rasti atsakymą į jų klausimą. Panašios „pagalbos“ prireikė ir lietuvių bei anglų kalbos mokytojoms, siekusioms  praplėsti mokinių žodyną lietuvių ir anglų kalbų žodžiais. Mokiniams patiko padėti mokytoms ištarti žodžius jų – graikų– kalba. Tuomet jie noriau mokėsi lietuviškų ir angliškų atitikmenų. Pasiektas rezultatas – pasisveikinimas ir prisistatymas kitos pamokos pradžioje išmoktais žodžiais.

Penktoji pamoka: Mokytis niekada nėra vėlu

Šiuolaikinis žmogus mokytis gali (ir turi!) nuolat. Projekto metu gauta galimybė tobulinti užsienio kalbų gebėjimus leido patirti ir mokymosi džiaugsmą. Žinoma, džiugu buvo ir tomis žiniomis dalintis. Juk tik dalindamiesi jaučiamės naudingi, profesionalūs ir gabūs. Todėl grįžusios iš vizito į Graikiją mokytojos dalinosi ne tik įspūdžiais, bet ir įgyta patirtimi su kolegomis.

„Pačioj kelionėj glūdi laimė…“ – taip savo nueitą kelią įvertino Faustas – J. V. Gėtės filosofinės poemos veikėjas. Kad kelionė pažinimo keliu – laimė, patvirtina ir projekto dalyvės. Tai buvo puiki proga atrasti naujų idėjų bei įtvirtinti jau turimus įgūdžius. Žinoma, ir suprasti, jog keliaujama pačiu geriausiu profesiniu keliu.

Taigi projektas „Stebiu – vertinu – augu“ – puiki tobulėjimo galimybė. Juk tik stebėdami kitus, įvertindami ir įsivertindami galime augti kaip asmenybės, pasiruošusios ir kitus paskatinti augti.