Laimingi žmonės – toks yra Šiaulių rajono visuomenės siekis. Žinoma, dėl termino „laimingi žmonės“ sampratos būtų galima diskutuoti ar net ginčytis, tačiau savivaldybės švietimo bendruomenė sutaria dėl vieno: gebėjimas būti, mokytis ir dirbti drauge su kitais bei kitokiais, yra būtina laimės pojūčio sąlyga. Tokio sutarimo paskatintos, 15 Šiaulių rajono savivaldybės švietimo įstaigų susibūrė į konsorciumą, vienijamą bendro tikslo sėkmingai įgyvendinti esminę nūdienos nacionalinės švietimo politikos nuostatą „kokybiškas švietimas kiekvienam“. Konsorciumą sudarančių įstaigų entuziazmas apvainikuotas sėkme – 2022 m. Švietimo mainų paramos fondas projektinei konsorciumo veiklai suteikė programos „Erasmus+“ akreditaciją iki 2027 metų.
Konsorciumo įstaigų atstovai 2022 m. lapkričio 6–12 d. dalyvavo daug suaugusiųjų mokymo patirties turinčios įstaigos – „CEKDEV International Education and Development Academy“ – organizuotuose mokymuose „Inclusive Education for School Administrators“ (Antalija, Turkija). Kursuose analizuoti aktualūs įtraukiojo ugdymo aspektai, išbandytos interaktyvios, mokinių įsitraukimą į aktyvų mokymąsi skatinančios, priemonės, tokios kaip „Wordart“, „Renderforest“, „Quickdraw“, „Avachara“, „Voki“, „Canva“. Išvykus į tolimą šalį suprantamas mokymų dalyvių siekis kiek įmanoma daugiau pamatyti, patirti ir išgirsti. Reaguojant į mobilumo dalyvių lūkesčius suorganizuoti vizitai į Antalijos Kepez Gulveren Ilkokulu pradinę mokyklą bei Antalijos specialiojo ugdymo centrą.
Apsilankymas mokykloje sukėlė projekto dalyvių nuostabą dėl labai paprastai vykstančių nepaprastų dalykų. Įstaigoje kartu mokosi, bendrauja ir žaidžia tūkstantis 1–6 klasės mokinių, įskaitant imigrantus iš Sirijos, Ukrainos ir Rusijos bei vaikus, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių. Nors pamokos mokykloje vyksta tik turkų kalba, o klasėse mokosi po 30 vaikų, anot įstaigos psichologės, visi imigrantai ar į mokyklą atvykę individualių poreikių turintys vaikai adaptuojasi lengvai ir greitai, nes joje vyrauja mokytojų ir mokinių tarpusavio pagarba, atjauta vienas kitam ir, bene svarbiausia – aukšti mokytojų lūkesčiai.
Visa tai mokymų dalyviai patyrė stebėdami anglų kalbos pamoką 4-oje klasėje ir girdėdami mokytojo papasakotą išskirtinę, kompleksinių sutrikimų (įskaitant judėjimo negalią) turinčio berniuko sėkmės istoriją. Vaikas, praėjusiais mokslo metais pradėjęs mokytis šioje mokykloje, visą pusmetį elgėsi neadekvačiai: ignoravo bet kokią mokymosi veiklą, mėtė daiktus, plėšė sąsiuvinius, stengėsi atsiriboti nuo klasės draugų ir savo elgesį aiškino tuo, kad jis „nieko negali“. Tačiau, pasitelkus kantrybę ir neginčijamą tikėjimą vaiku, pasiekti širdį virpinantys rezultatai: berniukas aktyviai dalyvauja mokymosi procese, supranta nesudėtingos konstrukcijos sakinius anglų kalba, pradeda skaityti angliškai, pertraukų metu, naudodamasis vaikštyne, skuba kartu su bendraamžiais į kiemą „pasiausti“.
Vizito į Antaliją metu ne kartą buvo akcentuotas tikėjimas kiekvienu vaiku ir kryptingas suaugusiųjų bendradarbiavimas dėl kiekvieno vaiko. Ką tai reiškia kasdieniame gyvenime, supratome apsilankę Specialiojo ugdymo centre. Tai įstaiga, teikianti švietimo pagalbą klausos, kalbėjimo, regos, įvairiapusių raidos sutrikimų turintiems vaikams. Šiuo metu pagalbą vaikams teikia 36 specialistai, o centre teikiamos pagalbos gavėjai – 360 vaikų nuo 1 iki 21 metų, 40 procentų ugdomų vaikų turi didelių ir labai didelių specialiojo ugdymosi poreikių SUP. Centro direktorius, savo dėmesiu pagerbęs mokymų dalyvius, akcentavo, jog svarbiausias visų specialistų tikslas – kasdieniniai vaikų įgūdžiai, padedantys jiems sėkmingai integruotis mokykloje ir visuomenėje, o didžiausią pasitenkinimą savo darbo rezultatais skatina žinia, kad suaugę centro ugdytiniai susirado darbą. Vizito metu pastebėjome, kad centre sudarytos visos sąlygos įvairiapusiam vaikų lavinimui: ten vyksta individualūs logopedų, psichologų, tiflopedagogų, surdopedagogų, kineziterapeutų užsiėmimai, vaikai, padedami judesio korekcijos mokytojų, gali stiprinti fizinius įgūdžius sporto salėje ar specialiuose kabinetuose, jei nori – gali užsiimti menine ir kūrybine veikla.
Reflektuodami kelionės įspūdžius, mobilumo dalyviai „pasvajojo“ apie analogišką praktiką Lietuvoje. Laikas parodys, ar šioms svajonėms lemta išsipildyti, tačiau vykusių diskusijų turinys akivaizdžiai patvirtino, kad konsorciumo komandai nestinga atjautos ir vidinės motyvacijos kryptingai veikti. Toks projekto dalyvių nusiteikimas tikrai padės pasiekti visų užsibrėžtų tikslų, nes vienas lauke – ne karys, darni komanda gali daug, o šis mobilumas, be jokios abejonės, sujungė projekto dalyvius į vieną didelę ir darnią komandą.
