Žmonių gyvenimo būdo, socialinių, kultūrinių savybių ir pažiūrų toleravimas yra vienas ryškiausių šiuolaikinio pasaulio bruožų. Jo kaitos tempai ir baugina, ir žavi. Seni, įprasti dalykai grimzta į praeitį, nuolat susiduriama su naujais iššūkiais. Būtinybė puoselėti kultūrų įvairovę pripažįstama tarptautiniu mastu ir yra įtvirtinta kaip Europos Sąjungos šalių teisinė norma. Tačiau kultūrinių skirtumų pripažinimas ir vienodai pagarbus vertinimas yra ne tik teisės problema. Istoriškai susiformavusius stereotipus šalinti nėra lengva. Pokyčiai neįvyksta savaime, todėl formuojant tarpkultūrinį suvokimą, tautinį identitetą ypač svarbus vaidmuo tenka švietimui.  

Atvirumas kitoms kultūroms, tolerancija bei pagarba kitai tautai ar rasei, specialiųjų poreikių asmeniui, socialinės atskirties mažinimas, vienybė – tai pagrindiniai „Erasmus+“ tapatybių, įvairovės ir Europos vienybės tarpkultūrinio ugdymo projekto aspektai, kuriuos 2022 m. liepos 25–29 d. apibendrinome paskutiniajame susitikime Martinikoje su partneriais iš Lietuvos, Italijos ir Turkijos.

Visi partneriai pripažino, kad projekte analizuojamos temos labai prasmingos, nes tarpkultūriniu ugdymu siekiama formuoti jauno žmogaus suvokimą, jog įvairovės priėmimas yra ne griovimo, o kūrimo procesas, kad skirtingų socialinių, tautinių grupių gyvenimo būdai yra saviti ir negali būti menkinami. Tarpkultūrinis ugdymas skatina įvairių – savo ir kitų – kultūrų pažinimą, savigarbą ir pagarbą kitiems, „kitokiems“, sudaro prielaidas keisti pasenusias nuostatas ir ieškoti naujų buvimo drauge prasmių.

„Collège Beauséjour France (La Trinité)“ bendruomenė šiltai pristatė partneriams, kaip multikultūrinėje aplinkoje galima išsaugoti savo identitetą, regioninę kalbą, kultūrą bei istoriją. Įvairių tautų bei gebėjimų mokiniams šioje mokykloje suteikta galimybė įgyti išsilavinimą, mokytis ne tik prancūzų, anglų, ispanų, bet ir senąja regiono kreolų kalba (beje, nepaisant visur paplitusios prancūzų įtakos salos kultūrai, kreolų tradicijos yra gerai matomos ir praktiškai dominuoja kasdieniame gyvenime: virtuvėje, kalboje, muzikoje ir papročiuose).

Salos bendruomenė – aktyvi įtraukaus ugdymo šalininkė, tad vaikams su negalia suteiktos galimybės jaustis pilnaverčiais bendruomenės nariais, dalyvaujant ne tik ugdymo procese, bet ir neformalioje veikloje. Mokykloje egzistuojantys skyriai suteikia galimybę įgyti nors pagrindinį ugdymą mokymosi sunkumų patiriantiems moksleiviams iš visų Martinikos regiono mokyklų. Ši ugdymo pakraipa padeda mokiniui susigrąžinti pasitikėjimą, sukuriant pozityvesnę savivertę, padedant suvokti mokymosi prasmingumą, sukuriant žinių ir įgūdžių bagažą toliau tęsti ugdymąsi profesinėje mokykloje.

Ši švietimo įstaigos politika atliepia „Erasmus+“ projekto „ID&EU“ gaires –kurti pozityvią edukacinę aplinką ir mažinti tokias problemas, kaip mokyklos nebaigimas, nelankymas, socialinė segregacija, vienatvė, akademinės nesėkmės, motyvacijos trūkumas ir socialinė atskirtis. Tad švietimo įstaigos dalyvavimas projekto veikloje įgyja dar didesnę prasmę.

Svarbu pažymėti, kad ne tik šioje įstaigoje, bet ir visos Martinikos švietimo sistemos politika orientuota į tai, kad mokymosi sunkumus patiriantys ugdytiniai atrastų save ne tik ugdymosi procese, bet ir atsiskleistų per meną bei sportą. „Collège Beauséjour“ komplekse itin svarbią vietą užima neformalusis ugdymas – menai bei sportinė veikla: teatras, fotografija, grafika, dailė, stalo tenisas, banglentės, krepšinis, badmintonas, buriavimas, šachmatai ir kt. Ir čia atsiskleidžia stiprus kreolų identiteto bruožas. Vandens sportas (juk salą skalauja Karibų jūra ir Atlanto vandenynas) jų kultūroje itin reikšmingas. Tapome liudininkais įspūdingo senovinių regatų Tour des Yoles varžybų, įtrauktų į „Unesco“ paveldą liudytojais. Nuo 2011 metų viena asociacijų saloje vykdė profesinės integracijos projektą su nedirbančiais ir nenorinčiais mokytis jaunuoliais, buvusiais kaliniais mokant juos buriuoti ir tokiu būdu, per kultūrinį tautos paveldą bei tautinį identitetą, sprendė salos socialines problemas.

Žydinti, spalvinga tipiniais kreolų drabužių raštais Martinika priminė keliautoją Kristupą Kolumbą, atradusį šį kraštą bei sužavėtą gamtos grožiu. Keliaujant po salą projekto dalyviams akys raibo nuo ryškiaspalvių žiedų bei žaluma alsuojančių bananų bei cukranendrių plantacijų. Vietos gyventojai salą taip pat vadina „IIe aux Fleurs“ (gėlių sala). Kiti – liudytojų žemė („žemė, į kurią sugrįžta vienas ar kitas“), kuri primena jos stebuklingą žavesį ir skausmingą istoriją. Juk didžioji dalis Martinikos gyventojų yra Afrikos vergų palikuonys, kilę iš Karibų jūros, kurie kolonijinės eros metu buvo atvežti dirbti į cukranendrių plantacijas. Nuvykus prie Anse Cafard memorialo žuvusiems vergams išgyvenome jausmą, kad kiekviena tauta turi skaudžių istorinių išgyvenimų, kurie sustiprina dabartyje gyvenančio jauno žmogaus tapatumo jausmą bei pasaulėžiūros formavimą.

Apibendrinant paskutiniojo „Erasmus+“ projekto „Identities, Diversity & European Unity“ susitikimą, apžvelgus įvairias idėjas apie mokymąsi, kultūrą ir tarpkultūrines patirtis dar kartą pasitvirtinome, kad tarpkultūrinis mokymasis yra procesas, reikalaujantis pažinti save, savo kilmę prieš norint suprasti kitus. Tai pilnas iššūkių procesas, kuriame įsišaknija idėjos apie tai, kas yra gerai ir kas blogai, planuojant pasaulio ir savo gyvenimą. Tarpkultūrinis mokymasis yra iššūkis tapatybei, tačiau jis gali tapti gyvenimo būdu, kuris tuo pat metu praturtina mūsų tapatybę. Svarbiausia mokytis gyventi kartu, mokytis gyventi įvairiapusiškame pasaulyje, kad tarpkultūrinis mokymasis taptų atspirties tašku, kuriant taikų gyvenimą drauge.