Situacija pasaulyje drastiškomis priemonėmis atvedė švietimą į naująją realybę, o tarptautinių švietimo ir jaunimo projektų įgyvendinimą, nebijančius skaitmeninių iššūkių, perkėlė į virtualią erdvę. Galėjome pasinaudoti Europos Komisijos suteikta galimybe projekto sutartį pratęsti ir įgyvendinti veiklas realiai rizikoms išblėsus, tačiau kartu su projekto partneriais priėmėme sprendimą ir visi susitikome bei veiklas įvykdėme nuotoliniu būdu.
Niekas nesakė ir nežadėjo, kad turi būti lengva, paprasta, net jei vyksta „online“. O juk stereotipas toks: „Ai, tai čia paprasta – juk „online“.“ Visko daugiau: išankstinio pasiruošimo – daugiau, koordinavimo ir komunikacijos – daugiau, tinkamų kanalų ir skaitmeninių įrankių paieškos – daugiau, metodų veiklų įgyvendinimui – daugiau, ryšio stiprumo patikra – periodinė, kad neužkluptų staiga nepasiruošusius be plano B, moksleivių dalyvavimo užtikrinimas – prieš kiekvieną veiklą.
Pravertė visos neformaliuoju būdu jaunimo ir švietimo projektuose įgytos kompetencijos, viešojo kalbėjimo bei moderavimo įgūdžiai, žinojimas ir gebėjimas taikyti skaitmeninius įrankius ir dar daug daug techninių smulkmenų, kurių mokykloje ar universitete niekas nemokė. Ir štai tokiu būdu formalusis švietimas „įsikalė dar vieną vinį į savo konservatyvųjį karstą“, o programai „Erasmus+“ ir visoms jos suteikiamoms galimybėms – komplimentai, karūna ir medalis. Ir tai tik akimirka iš mokymosi visą gyvenimą.
26 moksleiviai ir 7 mokytojai dalyvavo nuotoliniu būdu organizuotoje paskutinėje trumpalaikėje mokymosi veikloje 2020 m. gegužės 25–29 ir birželio 3 dienomis, kuri pagal projekto aprašymą turėjo būti organizuota Lietuvoje, Kaune.
Nuo mokyklų, miestų ir valstybių pristatymų, supažindinimo su švietimo sistema Lietuvoje, virtualaus gido po Kauno miestą iki dirbtuvių apie ES pilietybę ir efektyvią komunikaciją su užsienio ekspertu, tradicinių lietuviškų patiekalų pristatymo, filmo „Trys idiotai“ peržiūros bei plakato kūrimas, žymių savo šalį garsinančių žmonių pristatymai ir netgi projekto sodo įrengimas. Tiesa, kiekviena veikla pareikalavo išmanumo, kūrybingumo ir pastangų viską išpildyti, kad būtų ne tik įvykdytos projekte numatytos veiklos, bet ir netaptų nuobodu.
Pasiruošimo metu koordinatorių susitikimai, planavimo procesas ir aptarimai vyko zoom.us aplinkoje, o nuotolinės trumpalaikės mokymosi veiklos metu buvo naudojamas „Google Meet“ įrankis, „Trello“, „Canva“, „Piktochart“, „Google Forms“ bei programos, skirtos nuotraukų ir video redagavimui.
Didelis interaktyvumas išlaikė jaunų žmonių dėmesį ir neleido nuobodžiauti, lygiagrečiai dalyvaujantys mokytojai ne visada buvo patenkinti naujų įrankių įtraukimu į veiklų atlikimą, vis „Powerpoint’ą kaip dievaitį bandė iškelti“. Žinoma, yra ir daugiau privalumų, kuriuos pastebėjome: išvengta scenos baimės, moksleiviams pristatinėjant rezultatus, o mokytojams susipažįstant su naujais įrankiais, laisvesnis ir labiau atsipalaidavęs bendravimas bei išryškėjęs tikrasis santykis tarp mokytojo ir mokinio. Be to, užsienio eksperto dirbtuvės apie ES pilietybę ir efektyvią komunikaciją buvo itin įsimintinos ir užtruko ilgiau nei planuota dėl itin aktyvaus visų dalyvaujančių įsitraukimo.
„Nebuvo skirtingo laiko interpretavimo ir pietų šalių kultūroms būdingo mandagaus vėlavimo, nebuvo galbūt neskanios kavos ar pietų, prie kurių esame įpratę namuose, nebuvo galimo nepasitenkinimo viešbučiu, priimančia šeima ar bendrabučiu, buvo išvengta daug logistinių, nepasitenkinimą galėjusių sukelti situacijų ir emocijų. Nebuvo net blogo oro. Tačiau meluotume, jei teigtume, jog nieko nepraradome. Taip, praradome. Praradome tikrą ir realų žmogaus su žmogumi ryšį. Praradome kelionę ir triukšmingą oro uostą, praradome šypsenas susitikus vėl visiems kartu ir liūdesio ašaras išvykstant, praradome realų kontaktą. Tai praradome, iš tiesų, tačiau išsaugojome socialinį atstumą, išsaugojome gerą sveikatą, išvengėme rizikos užsikrėsti koronavirusu, verčiančiu visą pasaulį aukštyn kojomis,“ – pasakoja Kauno buitinių paslaugų ir verslo mokyklos projektų vadovė Neringa Lenčiauskaitė.
Išvada viena – nėra atradimų be praradimų. Šį kartą mes visi kartu daugiau atradome nei praradome.
Išlieku optimistė ir tikiu, kad vieną dieną visi mokysimės formaliai neformaliuoju būdu, dinamiškai, interaktyviai ir tarptautiškai, globaliai, tačiau išlaikant savo kultūrinį identitetą ir savitumą ir pristatinėsime švietimo sistemas, kuriomis didžiuosimės, o socialinė problema – ankstyvas mokyklos metimas – nebebus problema.
