Kaip liaudis sako: nėra to blogo, kas neišeitų į gera, arba netikėtai pasaulį užklupusio karantino posakis galėtų būti „svajoti reikia atsargiai“. Daugelis garsiai svajojo apie darbą iš namų, apie tai, kad pabūtų namie su šeima, kad galėtų ilgiau pamiegoti, kad spėtų išgerti dar neataušusios kavos. Galima ir toliau tęsti sąrašą, bet turbūt jau suprantama, kad kitą kartą svajosime atsargiau, nes kai vienu metu apie tą patį svajoja milijonai žmonių, galima prisišaukti keistą situaciją ir viskas staiga tarsi pradeda pildytis.
Bet mes – žmonės, todėl užuot sustoję, nurimę savo namuose (juk esame saugioje aplinkoje) ir pasidžiaugę, kad svajonės pildosi, greitai jomis persipildome ir vėl norime grįžti į pradinę stadiją, kur praėjus šiek tiek laiko sakysime: jau pasiilgau darbo iš namų ir t. t. Mes – žmonės, visi skirtingi, bet ir kažkuo panašūs. Visi su savo mintimis, jausmais ir emocijomis. Apie tai yra ir „Erasmus+“ projektas „PSsmile“, siunčiantis post scriptum žinutę, kad nusišypsotume ir priimtume gyvenimą, koks jis yra, save, kokie esame, ir išmoktume atpažinti bei valdyti emocijas, jausmus, bendrauti, suprasti kitus (daugiau apie tai, ką mes kuriame, ko link judame, galite rasti: http://pssmile.emundus.lt/.
Ir kaipgi mums sekėsi karantino metu? Ko išmokome ir kaip judėjome projekte?
Iš pradžių, kaip ir daugeliui, buvo adaptacijos periodas. Pokyčiai visada sunkūs. Pasąmonėje tarsi užkoduota, kad pokyčiai – nesaugu, todėl palaipsniui atsiranda nerimas, baimė, kas bus, kaip bus, kaip visa tai įveikti. Be to, išlenda senų laikų ilgesys, kaip pavyzdžiui, geriausias mokymasis gali būti tik akivaizdiniu būdu, mintis vis kamuoja patogumo norėjimas ir pan.
Tačiau kada tinkamiausias laikas išeiti už savo komforto zonos ribų, jei ne dabar, kai pats gyvenimas duoda šansą. Taigi ne vienas, o visi kartu, visas pasaulis pradžioje skyrėme daug laiko naujų IKT įgūdžių, kompetencijų įgijimui ir tai tik į gera, nes turbūt niekada nebūtume pasiekę tokio IT raštingumo lygio, kokį pasiekėme per 2 pastaruosius mėnesius, ir tokio masiško, kokį turime visame pasaulyje. Būdami lengvoje šoko būsenoje, tarsi užpildyti adrenalino, ypač greitai viską išmokome ir įsisavinome „n“ naujų įrankių, perskaitėme „n“ naujų straipsnių, pradėjome komunikuoti su „n“ naujų žmonių.
„Adaptacijos periodas labai ilgai netruko, nes supratome, kad reikia judėti toliau, ir veikti. Nukėlus terminus geriau nebus, vėliau dėl to daugiau laiko veikloms neatsiras. Vadovavomės taisykle: mažiau laiko – daugiau laiko. Buvome labai užimti. Partneriams, kurie dirba universitete, procesai iš akivaizdinių tapo nuotoliniais, reikėjo staiga persiorientuoti. Partneriams, kurie organizuodavo daug renginių, reikėjo perprasti naujas tendencijas ir suprasti, ko reikia auditorijai. Mamoms, tėčiams – naujas iššūkis tapti mokytojais,“ – pasakoja projektų vadovė Vida Drąsutė.
„Taigi praėjus adaptacijai visi susirinkome į vaizdo konferenciją pasidalinti, kuo gyvename ir kaip judame tolyn. Buvo labai gera vieniems kitus pamatyti ir ta sunki bendra pasaulinė situacija, panašūs rūpesčiai ir nauji iššūkiai mus dar labiau vienijo. Nuo tos dienos kas savaitę ar kartą per dvi savaites skyrėme laiko susitikimams online, dalinomės įdomiais straipsniais, idėjomis, paskaitomis ir kita medžiaga, planuodavome ir įgyvendinome projekte numatytas veiklas labai nuosekliai, su dar didesne kokybe ir įkvėpimu. Dirbome intensyviai ir su džiaugsmu, pasiskirstėme grupėmis, poromis kurdami veiklas, todėl nelikome kurti vieni ir jautėme dar didesnę atsakomybę, visada turėjome, su kuo pasitarti, ir buvome toje veikloje online. Daug bendravome, dalinomės mintimis, patarimais, ką veikiame, ir tai mums padėjo nepereiti į emocinę krizę, dar daugiau – tapome kaip viena šeima.“
Kai žmones skiria atstumas, o jis skyrė ne tik partnerius tarp šalių, bet ir žmones šalių ir miestų viduje, socialinis, emocinis išgyvenimas išlieka pirmame plane, psichinė, emocinė būsena tampa vis labiau aktuali, todėl bendravimas kokia bebūtų forma: videokonferencijomis, telefonu yra labai svarbus. Bendraujant irgi buvo kur tobulėti: išmokome labiau išklausyti vieni kitų, dažniau pasidomėti, kaip jaučiamės, padėti vieni kitiems, valdyti ir padėti valdyti emocijas, kalbėti po vieną, padėkoti, suprasti save ir kitą, užjausti ir dar daug kitų teigiamų ir gražių įgūdžių bei emocijų ir jausmų sužydėjo mumyse.
Taigi nepamirškime kasdieną ir kelis ar keliolika kartų per dieną nusišypsoti sau ir aplinkiniams, ir pasaulis nusidažys šviesiomis spalvomis.
